Apolda - puikus miestelis Tiuringijoje, kuris tęsiasi į šiaurės vakarus nuo klasikinio Veimaro palei Ilmo vandenis. Nuo 1863 metų šiame miestelyje kasmet vykdavo mugės, ir tai buvo ne paprastos, o šunų mugės - šventė ir miestelio žmonėms, ir visiems susirinkusiems šunų fanatams. Žmonės susirinkdavo pasižiūrėti ne tik išveistų šunų veislių, pabendrauti, bet ir paragauti garsiųjų Tiuringijos dešrelių bei atsigerti alaus. Su laiku ši mugė tapo viena linksmiausių liaudies švenčių, į kurias skubėdavo ir jaunas, ir senas. Ji tapo pagrindu šunų parodoms, kurios vykdavo Tiuringijoje. Taigi, šioje parodoje žmonės pirmą kartą pamatė šunų veislę, kuri vienintelė pavadinta veisėjo pavarde - tai jo didenybė DOBERMANAS.
Gaila, bet mes turime mažai pagrįstos informacijos apie dobermanų kilmę. Priežastis ta, jog "pradinių šunų", kaip ir smulkiųjų gyvunėlių savininkai, veisdavo šunis sau, todėl nevesdavo jokių užrašų. Greičiausiai, jie neturėjo tikslo išvesti naują veislę ir apsiribodavo veisdami sau arba pardavimui. Tokių užrašų neturėjo ir Fridrichas Luisas Dobermannas. Jis padovanojo savo tėvynainiams neįkainojamą vartojamą naudą turinčius šunis, kurių apsauginės savybės turėjo patį aukščiausią įvertinimą. Tačiau išorinis vaizdas buvo "neišbaigtas". Išvaizdos formavimu ir užtvirtinimu buvo užsiimta vėliau, jau po Dobermano mirties, kuris mirė gana jaunas. Apie šio žmogaus gyvenimą nėra daug informacijos. Žinoma, jog L.Dobermannas gimė 1834 metų sausio 2 dieną. Dėl jo profesijos iškilo daug neaiškumų ir prieštaravimų, todėl mes turime tenkintis faktais, kuriuos praneša to meto veisėjų užrašai. Pagal vienus iš užrašų, Dobermannas buvo miesto šunininkas, kurio darbas buvo gaudyti ir laikyti miesto benamius šunis. Pagal Dobermanno sūnaus pranešimą, nuo 1870 metų Dobermannas tarnavo mokesčių rinkėju Niderrosli-Apoldos finansinėje žinyboje. Jis surinkdavo nemažas pinigų sumas ir todėl jį lydėdavo stiprūs ir pikti šunys. Pagal A.Millerio užrašus, Dobermanas buvo naktinis policininkas. Taigi, F.L.Dobermannas buvo įvairialypis Apoldos pilietis.
Apie Dobermaną ir jo šunis žinojo jau 1870 metais. Kur tik bepasirodydavo Dobermannas su savo šunimis, jis būdavo sutinkamas su pagarba ir baime. Miestelio žmonės žinojo, kad mokesčių rinkėjo šunys juokelių nesupranta. Kai miestelyje pasirodydavo juodas šuo su jau žinomu tamsiai rudu įrudžiu, dažniausiai kalbėdavo: "Štai, eina Dobermanno Šuo!”. 1899 metais susikūrus Apoldos šunų klubui, iškilo klausimas kaip pavadinti naujai išvestą veislę ir kuriai grupei ją priskirti: aviganiams, skalikams ar pinčeriams. Nėra tikslių duomenų kas sugalvojo pavadinti dobermanus jų veisėjo vardu, tačiau didžiausią įtaką turėjo miestelio liaudis, tarp kurios jau seniai sklido gandas apie Dobermanno šunis. Taip atsirado Doberman-pinčeris ir buvo pagerbtas Dobermanno nuopelnas išvedant naują veislę. Tai buvo kompromisinis sprendimas, žiūrint iš veislės taško, todėl, kad dobermanas seniai jau skyrėsi nuo pinčerių, kurių kraujo dalį turi ir dobermanai. Tuo laiku pagrindinė šunų funkcija buvo galvijų ganymas, tačiau žmonėms jau reikėjo ir šunų, kurie ne ganytų, o saugotų žmones ir jų turtą. Tokį tikslą sau kėlė F.L.Dobermannas ir tai jam puikiai pavyko. Dobermanas tapo pirma veisle, kurią veisė asmens ir turto apsaugai, nors tuo pačiu jame išliko ir puikios medžioklinio ar ganymo šuns savybės. Iki mūsų laikų neatkeliavo tiksli informacija, kokios veislės buvo naudojamos formuojant dobermanų veislę, tačiau pagal O.Geller’ą, Dobermannas turėjo pilką kalę vardu Šnuppe, kurią, kaip ir jos palikuonis, jis poruodavo su pinčeriais, mėsininkų šunimis (dabar vadinamais rotveileriais) ir kai kuriais medžiokliniais. Po F.L.Dobermano mirties, dobermanų tobulinimu ir populiarinimu užsiėmė daugelis žmonių, iš kurių labiausiai pasižymėjo: O.Gelleris, G.Tišleris, veislynas "Vom Grenland", G.Krumbholc, veislynas "Vom Ilm-Aten".
Dobermanų veislė labai populiarėjo nuo 1990 metų. Ji buvo plačiai naudojama policijos, muitinės ir gelbėjimo tarnybų veikloje. Ypač dobermanai pasižymėjo per antrąjį pasaulinį karą: JAV kariuomenė tuo metu turėjo apie 5000 dobermanų, kurie buvo naudojami minų ieškojimui, sužeistųjų gelbėjimui, objektų apsaugai ir t.t. Populiariausi dobermanai buvo jūros pėstininkų daliniuose, nes šie šunys pasiaukodami vykdė net labai sudėtingas užduotis ir savo tikslą pasiekdavo net sunkiai sužeisti. Per antrąjį pasaulinį karą dažniausiai buvo naudojamos trys veislės: dobermanas, vokiečių aviganis ir amerikiečių buldogas. Šunų dėka, per karą buvo išgelbėta daugybė žmonių gyvybių, nors dėl kai kurių savąją paaukodavo ir šunys.
Iki šiol dobermanai puikiai atlieka savo darbą gelbėjimo tarnybose, muitinėse (ieškodami narkotikų) ir ivairiuose kariuomenės daliniuose. Dobermanai labai puikiai atlieka ir apsauginio, ir šuns - kompaniono funkcijas.
DOBERMANAS - tai Puikiausia veislė, kurią Jūs galite pasirinkti.
